Liudiškių piliakalnis

Liudiškių piliakalnis įrengtas Aruodais vadinamo kalvų masyvo aukščiausioje kalvoje, Šaltupio upelio dešiniajame krante. Nupjauto kūgio formos kalvos šlaitai statūs, iki 17 m aukščio. Aikštele ovali, 23 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 18 m pločio. Rytiniame piliakalnio šlaite, 2 m žemiau aikštelės, yra 10 m ilgio ir 5 m pločio terasa – čia buvęs 3 m pločio ir 1 m gylio griovys, kuris dabar užslinkęs. Vakarinėje papėdėje išlikęs natūralus 20 m pločio ir 2,5 m gylio griovys Iš šiaurės rytų ir pietryčių piliakalnį supo net apie 1 ha dydžio papėdės gyvenvietė. Pagal archeologų aptiktus radinius, keramiką brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi, medinės užtvaros liekanas. Piliakalnis ir papėdes gyvenvietė datuojami I tūkstantmečio pirmąja puse

Piliakalniai - tai natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybiniais įtvirtinimais (sustatintais šlaitais, pylimais, grioviais, terasomis). Lietu­voje paskaičiuojama apie 1000 piliakalnių.

Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado II—I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje. Tai buvo natūralios kalvos, kurių plokščiose viršūnėse gyveno nedidelės žmonių bendruomenės. Ankstyviausi piliakalniai žinomi Rytų Lietuvoje. Vėliau piliakalniuose pradėta įrenginėti gy­nybinius įtvirtinimus.

Šalia piliakalnių atsirado papėdžių gyvenvietės, kurias galima pažinti iš juodos žemės su degėsiais, lipdytomis puodų šukėmis bei gyvulių kaulais. Patys piliakalniai virto įtvirtintomis gyvenviečių dalimis ar slėptuvėmis, pirmaisiais mūsų eros amžiais piliakalniai žinomi visoje Lietuvos teritorijoje. I-ojo tūkstantmečio piliakalniams būdingos didelės, kelių hektarų ploto papėdės gyvenvietės. Besikuriant Lietuvos valstybei bei kovų su kryžiuočiais ir Livonijos ordinu metu (XII-XV a. pradžia) buvo įrenginėjami piliakalniai su iki 5 m aukščio pylimais bei iki 3 m gylio grioviais. Jų aikštelėse stovėjo tvirtos medinės pilys. Prie šių piliakalnių buvo didelės papėdžių gyvenvietes – papiliai. Šio laikotarpio piliakalniuose randama žiestos keramikos ir ginklų liekanų. Po Žalgirio (1410 m) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių medinės pilys Lietuvoje neteko savo reikšmes, piliakalniai buvo apleisti.

Piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis Valstybė saugo visą piliakalnio kalvą kartu su šlaitais bei papėdes gyvenviete. Juose randami radiniai yra labai svarbūs krašto priešistorės 2500 metų trukmės laikotarpiui pažinti.